Liberalo tribūna (by PiEi)

liberalios Lietuvos vizija

Nepasitikėjimas partijomis ir nepilietiškumas 5

by


2011-09-18

Pilietinė visuomenė

Lietuvos rytas” paskelbė visuomenės nuomonės apklausų duomenis apie pasitikėjimą Lietuvos valstybės ir visuomenės institucijomis. Labiausiai mano dėmesį patraukė ši žinutės dalis: partijomis pasitiki 3,5 proc., nepasitiki – 77,6 proc. apklaustųjų. Regis, nieko nuostabaus, kad partijomis visuomenė nepasitiki: jos labai uždaros, korumpuotos, neskaidrios siekiančios savų, egoistiškų tikslų. Tam tikra prasme – visiškas blogis. Tačiau ar tikrai?

Toks visuomenės nepasitikėjimas partijomis nėra gerai. Nėra gerai ne partijoms, o pačiai visuomenei. Partijoms jau kaip ir nebėra, kaip ristis žemiau. Bent jau visuomenės akyse. Tačiau rinkėjams partijos reikalingos, rinkėjams reikalingas kitoks partijų įvaizdis, nes būtent partijos demokratinėse visuomenėse yra piliečių interesų įgyvendinimo įrankiai. Partijos yra pernelyg sudėtingo organizacijos, kad užvaldyti sugebėtų keletas korumpuotų lyderių. Aišku, yra tokių partijų, kaip “Darbo partija”, “Tvarka ir teisingumas”, K.Prunskienės liaudies partija, kurios sukurtos ir sukasi aplink vieną charizmatišką lyderį ir tarnaują jo ar dar mažiau aiškiems interesams.

Yra partijų, kurios yra atviresnės ir tam tikra prasme pažeidžiamesnės eilinių narių spaudimui partijos lyderių kryptimi. Tarp tokių įvardinčiau socialdemokratus, liberalų sąjūdį, liberalų ir centro sąjungą bei konservatorius. Tačiau būtent šioms partijoms visuomenės nepasitikėjimas ir sukelia daugiausiai problemų. Anksčiau išvardintos nesisteminės (darbo, tvarkos ir teisingumo, Prunskienės) partijos maitinasi rinkėjų nepasitenkinimu, tuo tarpu tradicinės politinės jėgos (konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai) dėl to nukenčia. Būdamos pakankamai atviros, pastarosios politinės jėgos turi didžiausią potencialą palaipsniui virsti rinkėjams atskaitingomis, tvirtomis vertybėmis besivadovaujančiomis politinėmis jėgomis. Tačiau tam reikia aktyvesnio visuomenės dalyvavimo partijų veikloje. Būtent didelis nepasitikėjimas partijomis ir pakiša tam kojomis.

Piliečiai vangiai prisijungia prie partijų veiklos, net ir prisijungę jie veikiau tampa nekritiškais statistais, neretai aukojantys naujus jaunus lyderius dėl stabilumo partijos veikloje. Į partijų vadovybę renkami tie patys, patyrę funkcionieriai tikintis, kad partija pasirodys ne prasčiau nei per praėjusius rinkimus. Nauji lyderiai kelia natūralų nepasitikėjimą esamiems partijų lyderiams, o partijos narių homogeniškumas (panašios preferencijos ir eilinių narių neiniciatyvumas) ir stabilumo troškimas (beje, kuris visuomenėje yra ne mažiau įsišaknijęs) “apsaugo” partijas nuo naujų idėjų. Nekritiški statistai nekelia lyderiams reikalavimų, nereikalauja paaiškinimų, o tai, savaime suprantama, prisideda prie neskaidrumo partijose.

Visuomenė nepasitiki partijomis. Tačiau tas nepasitikėjimas kyla iš to, kad ji nesupranta kas vyksta jų viduje. Vienintelis būdas nutraukti tą mistišką nepasitikėjimo skraistę nuo partijų yra suvokti, kad tas pasitikėjimo-nepasitikėjimo žaidimas yra fikcija. Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas išnyksta tada, kai supranti, kad partijos yra interesų agregatoriai, kuriuose turėtų virti kova tarp to, kuriems interesams reikia teikti pirmenybę politikoje.


Dalyvavimas partijų veikloje ir bent minimalios pastangos prisidėti prie savo vertybių skleidimo, bendraminčių ratelių formavimosi partijos viduje padeda tavo idėjoms ir vertybėms patekti į partijos politikos viršūnėlę. Kai pasieki tai, ko tikiesi iš politikos, nepasitikėjimas partijomis pranyksta.

Tačiau tokiems pokyčiams reikia aktyvesnio piliečių dalyvavimo partijų veikloje. Tai ir yra pilietiškumas. Dalyvavimas partijų veikloje yra būtina pasitikėjimo ar bent supratimo kas vyksta politikoje sąlyga. Aišku, viską galime palikti savieigai ir toliau nesuprasti, kas ta politika bei nepasitikėti partijomis. Jūs dar turite vilčių, kad jos gali patenkinti Jūsų lūkesčius besikeisdamos iš vidinių resursų?


Comments

  1. Iš partijinės veiklos nepragyvensi, po darbo dar užsiimant politika dar daugiau atitolsta žmogus nuo šeimos. O nekokybiškų politikų manau ir šiaip per daug. Geriau jau skatinti visuomeninę veiklą, nebūtinai susijusią politikos klausimais, o politiką palikti tik tikrai ja besidomintiems. :) Politikams dažniau bendraujant su visuomeninėmis organizacijomis galbūt mažės toji nesantaika.

  2. Gediminai, bet ir visuomeninė veikla reikalauja laiko, kurį būtų galima skirti šeimai :)

    Pritariu tau, dėl visuomeninių organizacijų įtakos šiam procesui. Tačiau tai juk irgi visuomenės įsitraukimas į politiką (kurį praleidau besikoncentruodamas į partiškumą), nes visuomeninės organizacijos taip pat turi savo darbotvarkę ir neretai jai prijaučiančius politikus.

  3. Na tiesiog tavo idėja jog visi žmonės turi kištis politikon per daug globaliai skamba :) Manau jog galima rūpintis ir atskira sritimi, pagal savus pomėgius susiradus visuomeninį judėjimą. Tuomet tiesiog bus geresnė kokybė politikavimo ir bus artimesnis visuomenei variantas.

  4. Jeigu domiesi politika, turi savo preferencijas, kodėl negali būti partijos nariu. Partijų nariai nėra įpareigoti aktyviai dalyvauti politikoje. Tačiau eiliniai nariai visada gali atiduoti balsą už sau labiau patinkanti kandidatą partijos valdymo organų rinkimuose.

    Tam tikra prasme, būdamas partijos nariu savo politinius tikslus, patinkančių idėjų įgyvendinimą per savo paremtą atstovą gali pasiekti lengviau nei veikdamas už partijos kokioj nors NVO.

    Partijos nariai ir NVO turi skirtingas poveikio priemones didžiajai politikai. NVO naudoja spaudimą iš išorės, tuo tarpu nariai – iš vidaus, renkant vadovybę ir pan.

    Be to, šiame rašinyje kalbu apie pasitikėjimą politinėmis partijomis. Nelabai įsivaizduoju, kad pasitikėjimas partijomis gali padidėti kai jas stebi iš NVO, kurios stengiasi prispausti partijas imtis kažkokių konkrečių veiksmų pozicijų.

    Įsiliedamas į partijos veiklą pamatai pačią virtuvę ir ko reikia kad iškiltų nauji lyderiai, ko reikia, kad tam tikra politinė agenda patektų tarp partijos prioritetų ir t.t. Tai šiek tiek praskaidrina tą mistišką korumpuotos susimokiusios gaujos įvaizdį. Būdamas NVO partijomis labiau nepasitikėsi.

    Turint galvoje, tai kad dalyvavimas partijų veikloje Lietuvoje yra gan menkas, vadinasi turime laisvos vietos partijų narių augimui. Tad mano pasirinkimas būtų stot į partiją, kurios europietiškų sesių vertybės tau atrodo priimtiniausios.

  5. Gal ir trūksta politika besidominčiųjų veiklumo politinėje sferoje, bet dažniausiai tai turi priežastis. Darbas iki vakaro, o po to šeima. Nežinau ar tikrai reikia tokių partijos narių, kurie ateina tik į svarbesnius prabalsavimus? Gal geriau rengti politikams susitikimus su organizacijomis? Ne visi politikai moka bendrauti su žmonėmis, bet gal kas dvidešimtas sugebėtų perteikti partijų virtuvę? Na bent jau aš tokią išeitį įsivaizduoju. Dauguma pažįstamų arba tikrai mažai nusimano politikoje, arba turi priežasčių joje nedalyvauti.