Liberalo tribūna (by PiEi)

liberalios Lietuvos vizija

Lietuviški mokesčiai: 90% pajamų iš 1/3 mokesčių 6

by


Mokesčių surinkimas pagal mokesčio rūšį 2012.

Peržvelgiau finansų ministerijos skelbiamą informaciją apie lietuviškus mokesčius ir jų proporcijas valstybės biudžete.

Iš mokesčių gaunamos pajamos 2012-ųjų biudžete, be ES paramos, sudarė beveik 18 iš 21 mlrd.Lt. T.y. ~90% pajamų. Na, o iš tų beveik 90% pajamų iš mokesčių, 93,8% buvo surinkta vos iš 4 mokesčių: PVM (46,6%), GPM (21,4%), akcizų (17,8%) ir pelno mokesčio (8%). Likę mokesčiai nė nesudarė 8% surinktų iš mažiausios didžiosios ketveriukės dalies – pelno mokesčio. Nepaisant to, juos administruoti kainuoja: tenka samdyti tarnautojus, juos aprūpinti darbo vietomis, o verslininkams ir gyventojams – gaišti laiką gilinantis į mokėjimo subtilybes ir, galiausiai, atverti savo pinigines tam, kad šie mokesčiai nukeliautų į vos 6,2% sudarančią dalį mokestinių įplaukų.

Tarp 6,2% patenka žemės, nekilnojamo turto, transporto priemonių, azartinių lošimų, paveldėjimo, taršos ir kiti mokesčiai. Kai kurie jų yra vertybiniai, kiti lyg ir bando atlikti vienokią ar kitokią funkciją (užterštumo reguliavimas), dar vieni, tiek dėl savo paskirties, tiek dėl itin menko dydžio, iš vis sunkiai suprantami (paveldėjimo mokestis, 0,02% mokestinių pajamų).

Matydami tokį grafiką prieš akis, galime pamodeliuoti kaip galėtume kreipti mokesčių sistemą siekdami vienų ar kitų politinių ar ekonominių tikslų. Kiekvienas mokestis veikia rinką, valstybės ekonomiką ir gyventojų, verslo, užsienio investuotojų elgesį.

Mokesčių poveikiai ekonomikai

Geriausias to pavyzdys – akcizai. Į rytus nuo Lietuvos esančiose, ne Europos Sąjungai priklausančiose, rinkose akcizinės prekės yra gerokai pigesnės, todėl akcizų kėlimas skatina kontrabandą, kuri maitina nusikalstamas grupuotes, skatina korupciją (ypač pasienio pareigūnų) ir mažina akcizo surinkimą. Tačiau politikų tarpe nuolatos atsiranda tokių, kurie vardan blaivybės arba kitų neva aukštų tikslų vis ragina didinti akcizus, tuo pačiu augindami juodąją rinką, kuri degalų ir rūkalų kategorijoje jau ir taip yra itin didelė.

Užsienio investuotojams aktualiausi mokesčiai yra pelno, pajamų ir socialinio draudimo (šiame grafike pastarasis neatsispindi, nes SoDra yra atskira respublika. Kartu su pajamų mokesčių tai padeda įvertinti kokias išlaidas investuotojas patirs samdydamas darbuotojus), žemės ir nekilnojamo turto (NT) mokesčiai. Be abejonės, verslo aplinka (ne tik mokestinė, bet ir biurokratinių reikalavimų verslui gausa, mokesčių sistemos stabilumas ir kt.) taip pat užima gan aukštą vietą priimant sprendimą investuoti šalyje.

Vietoj ‘n’ – 5-6 mokesčiai

The Economist nuolat agituoja už vartojimo mokesčių didinimą ir pajamų mokesčio mažinimą. Britų savaitraštis taip pat ragina kurti racionalią taršos mokečio (carbon tax) mokestinę bazę. Manau, kad tarp taršos mokesčių galima įtraukti ir automobilių mokestį (kol kas aplinką jie teršia). Papildomų mokesčių automobiliams įvedimas neatrodo labai neapgalvotas ir nesavalaikis žingsnis. Ypač turint galvoje, kad 2l dyzeliniu varikliu ginkluotas Opel’is du žmones iš Kauno į Vilnių ir atgal gali suvežioti pigiau nei bet kuri kita viešojo tarpmiestinio transporto priemonė. Štai į PVM didinimo perspektyvas lietuviškam mokesčių pyrage jau žiūrėčiau skeptiškai (nors ir ne ekonomisto ar finansų eksperto akimis). Šis mokestis jau ir taip sudaro milžinišką dalį pajamų. O priklausomybės nuo vienos srities mokesčio stiprinimas yra ydinga mokesčių politikos kryptis.

Manau, kad siektinas rezultatas turėtų būti 5-6 skirtingi mokesčiai, kievienas jų sudarantis 10-30% biudžeto įplaukų. Šitaip diversifikuotume šalies pajamas, atsisakytume mažiausiai pusės administruojamų mokesčių, sumažintume valstybės aparatą ir išlaikytume panašias biudžeto pajamas. Kokie tie mokesčiai turėtų būti?

Logiška būtų išlaikyti PVM, mažinti gyventojų pajamų mokestį (mažėjantis GPM mažinas savivaldos biudžetus į kuriuos jis sukrenta, tačiau taip pat mažina verslininkų išlaidas samdant darbuotojus, t.y. mažina nedarbą), palaipsniui kelti nekilnojamo turto ir žemės mokesčio dalį (šie mokesčiai taip pat krenta į savivaldybių biudžetus, tad jų palaipsnis didinimas, o gal net ir suteikimas galimybės savivaldybėms pačioms reguliuoti jų dydį ir taip tarpusavyje konkuruoti, leistų kompensuoti GPM netektį. Nesu tikras dėl šio mokesčio kaitos įtakos verslui, tačiau juk tam ir dalinuosi šiuo įrašu, kad sukelčiau diskusiją.). Žemės ir NT mokesčiai (kodėl jie ne vienas mokestis?) taip pat yra tokie, nuo kurių lengvai nepabėgsi, jeigu jų aprašymuose nebus palikta spragų. Išlaikyti reiktų ir akcizus bei pelno mokestį. Na, dar lieka taršos mokestis (įskaitant ir automobilių vienokį ar kitokį apmokestinimą).

Diskusija?

Savo pasiūlymus stengiausi išlaikyti kiek įmanoma mažiau radikalius. Mokesčių surinkimą apskritai galime drastiškai mažinti atsisakydami devynių galybių valdžios f-jų, kurias iš tų mokesčių finansuojam. Bet kokiu atveju, nesu finansų ir mokesčių politikos ekspertas, čia jau Ingridos Šimonytės vandenys. Manau, kad pateikta statistika padės viešojoje erdvėje suvokti iš ko Lietuva gauna pajamas.

Konservatoriai vėl renka A.Kubiliu pirmininku 0

by


Andrius Kubilius (nuot. iš A.Kubiliaus profilio Facebook)

Neketinu savo įžvalgomis lygiuotis į R.Valatką ar V.Laučių, tačiau Facebook’e pamatęs R.Juknevičienės padėką A.Kubiliui už tai, kad šis ir vėl imasi tokios sunkios naštos – vadovauti konservatorių partijai, negalėjau nepakomentuoti.

A.Kubiliaus pirmininku neperrinkčiau dėl daugelio priežasčių: A.Kubilius partijos lyderiu perrenkamas jau dešimtmetį, jo vadovaujami konservatoriai pralaimėjo paskutinius Seimo rinkimus, o pačio lyderio reitingai senokai pramušė dugną, ir jo charizma bei reputacija greičiau galima ne pritraukti, bet atstumti rinkėją. Neabejoju, kad nors skyriuose šis politikas turi nemažą palaikymą, bet tarp konservatorių elektorato jo pozicijos – silpnokos. Galimybė į konservatorių rėmėjų gretas pritraukti kitų partijų rinkėjus ar neapsisprendusius yra vos ne nulinė.

Taigi kodėl būdami opozicijoje konservatoriai lyg stengiasi užsikasti duobėje, kurioje atsidūrė po 2012-ųjų Seimo rinkimų? Aišku, kai peržvelgi kandidatų sąrašą, partijai geresnių perspektyvų brėžti nepavyktų. Nei V.Landsbergis nei L.Andrikienė, ar juolabiau V.Stundys tikrai nepanašūs į žmones, kurie galėtų vesti konservatorius į bet kokias pergales.

Mano simpatijos dešiniąjai politinio spektro pusei vargu ar yra paslaptis. Na, o konservatorių bandymas persišauti sau kojas, liberalams gal ir galėtų atnešti šiek tiek naudos, tačiau vargu ar keliolika procentų konservatorių elektorato padėtų jiems (turėčiau sakyti ‘mums’, nes pats esu liberalų sąjūdžio narys) per ateinančius Seimo rinkimus iškovoti pakankamai mandatų ir formuoti vyriausybę.

Taigi, ar nuo 2003 vadovavęs konservatoriams, A.Kubilius iš ties yra partijos vadovas, kuris nuskandins Tėvynės sąjungą? Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad per ateinančius 2 metus (o tiek trunka partijos pirmininko kadencija) nebus Seimo rinkimų (na, nebent priešlaikiniai). Tuo tarpu Europarlamento, Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose partijų primininkai nevaidina reikšmingiausių vaidmenų. Galų gale net ir patys rinkimai Lietuvos mastu neturi tiek daug reikšmės kaip Seimo. A.Kubiliaus reputacija šiame kontekste vargu ar turės lemiamą reikšmę.

Vertinant A.Kubiliaus kandidatūrą į Tėvynės sąjungos pirmininko vietą, tenka sugrįžti prie lyg ir ne esminių XV ministrų kabineto niuansų. Vargu ar kas norėtų ginčytis, kad pagrindinė vyriausybės ašis buvo Finansų ir Ūkio ministerijos. Taip, Energetikos ministerija taip pat buvo svarbi, tačiau A.Kubiliaus vyriausybės vienas iš pagrindinių uždavinių buvo būtent ekonominio nuosmukio suvaldymas. Tiek finansų, tiek Ūkio ministerijoms vadovavo teko didžiausias krūvis šiame darbe, o joms tuo metu vadovavo jauni politikai (nesuklysime juos pavadinę ir specialistais): Ingrida Šimonytė, +Dainius Kreivys ir jį, nelabai maloniomis aplinkybėmis, pakeitęs +Rimantas Žylius. Tėvynės sąjungos kuruojamose ministerijose į akis krito ir sąlyginai jaunas viceministrų korupusas, taip pat – patarėjai.
Nelaikyčiau to atsitiktinumu. Tai veikiau A.Kubiliaus komandos nuopelnas.

Per ketverius metus šie žmonės nors ir gavo galimybę pasirodyti prieš Lietuvą, tačiau iki partijos lyderių neiškilo. Tad konservatorių viršūnėje dabar tebeturime A.Kubilių, I.Degutienę ir V.Landsbergį. Pastarajam reikšti ambicijas laikas jau senokai praėjęs. Tuo tarpu, I.Degutienė pati pasitraukė iš rinkimų kovos. Likę du kandidatai, didelių šansų laimėti partijos pirmininko nominaciją neturi. Nemanau, kad per drąsu prognozuoti, kad ši 2 metų kadencija partijos pirmininko poste A.Kubiliui bus paskutinė. Per ją matysime vis mažiau partijos pirmininko ir vis daugiau naujų, jaunų veidų.

Viliuosi, kad antrą dešimtmetį politikoje šmėžavę konservatorių lyderiai pamažu bus pakeisti naujais veidais. Lietuvai reikia savojo D.Cameron. A.Kubilius gali atverti kelią tokiems žmonėms. Jo politinė karjera, kaip partijos lyderio – baigiasi. Kažin ar kadanors jis galės pergalingai atvesti konservatorius į Seimą. Krizinis premjeras dabar tegali leisti į partijos viršūnę iškilti naujam, jaunam, charizmatiškam lyderiui, kuriam teks remtis ne tik tradiciniais konservatorių rinkėjais, tačiau savo charizma (ir tikriausiai tik ja) bandyti pasiglemžti kitų charizmatiškų politikų rinkėjus.

Vote Kubilius. Nebent norite dešimtmečio I.Degutienės.

Liberalaus elektorato pasidalinimas 0

by


Lietuviškų liberalių politinių jėgų elektorato pasidalinimas (prie liberalių politinių jėgų priskiriu: Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą ir politinę partiją “Taip”):

Liberalų sąjūdis (LS) per pastaruosius Seimo rinkimus tapo lyderiu liberalų stovykloje pagal surinktų balsų skaičių. 2007-ųjų savivaldos rinkimuose LiCS surinko 1000 balsų daugiau nei LS per 2012 Seimo rinkimus. Tuo tarpu bendras liberalų elektoratas pasiekė ir ~1000 balsų pralenkė 2007-ųjų rezultatus. A.Zuoko politinė partija “TAIP” 2011 savivaldos rinkimuose gavo ~34 tūkst. balsų, tuo tarpu per 2012-ųjų Seimo rinkimus ~24 tūkst. balsų.

Piliečių aktyvumas: Lietuva ir Viskonsinas 0

by


JAV Viskonsino valstijoje aktyvistai siekdami gubernatoriaus Scott Walker nuvertimo per 12 dienų surinko 300 tūkst. parašų po peticija.

Tam, kad galėtumėte susidaryti aiškesnį vaizdą reikia trumpai pristatyti pačią valstiją. Viskonsino valstija yra JAV šiaurėje, į vakarus nuo Mičigano ežero, valstijos plotas 3 kartus didesnis už Lietuvos, gyventojų skaičius 5,6 mln., valstijos sostinė – Milwaukee miestas (~600 tūkst. gyventojų). Parašus rinko apie 20 tūkst. savanorių. Peticijos iniciatoriai privalo per 60 dienų turi surinkti per 550 tūkst. parašų. Tačiau iniciatoriai yra užsibrėžę surinkti ~750 tūkst. parašų, kad būtų užtikrinti, kad atmetus negaliojančius parašus (jų ir Lietuvoje pasitaiko) S.Walker būtų atstatydintas.

Ne taip seniai Lietuvoje virė diskusija dėl būtinybės prailginti prašų rinkimo terminą referendumui, nes dabartinis 3 mėnesių terminas neva yra per trumpas. Pasirodo, nei reikalingų parašų skaičius, nei terminas nėra kliūtis demokratiniam procesui. Nemanau, kad Lietuvoje turėtume taikyti lengvatines sąlygas vos panorėjus keisti šalies Konstituciją. Viskonsino pavyzdys puikiai iliustruoja, kad bendro tikslo siekiančiai pilietinei visuomenei nėra sunku įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus. Nesugebanti ar nenorinti mobilizuotis visuomenės dalis neturėtų gauti galimybės “praslysti” pro vis mažesnius reikalavimus. Tokiu keliu eidami galime atverti kelią gerai organizuotai mažumai destabilizuoti valstybę.

A.Paulausko vadovaujama “Naujoji sąjunga” 2010 metų pradžioje bandė surinkti 300 tūkst. parašų referendumui dėl Seimo paleidimo tvarkos pakeitimo. R.Paulauskas siekė, kad Seimas piliečių iniciatyva galėtų būti paleidžiamas Respublikos Prezidento. Reikiamo parašų kiekio surinkti nepavyko. A.Paulauskas dėl to kaltino valstybės ir savivaldybių institucijas bei reikalavimus pateikti neva perteklinę informaciją. Man regis kur kas didesnės iniciatorių problemos buvo nekokia jų reputacija, piliečių palaikymo nebuvimas ir prasta organizacija. Referendumą buvo bandoma išnaudoti kaip “Naujosios sąjungos” reklaminę kampaniją.

Apie Viskonsiną.
Apie respublikonų gubernatorių S.Walker.
Peticijos iniciatorių “Jungtinio Viskonsino” tinklapis ir facebook puslapis.
Apie A.Paulausko inicijuotą referendumą galite pasiskaityti čia ir čia.

"Snoro" kelionė į dugną 0

by



Antradienį “Lietuvos Ryte” pasirodė Lietuvos valdžios sąmokslą prieš lietuviškus bankus neva demaskuojantis straipsnis, kuris skelbė, kad ruošiamas išpuolis prieš banką “Snoras”. “Išpuolio” sulaukėme. Trečiadienį vyriausybė pasiryžo šį banką nacionalizuoti. Tačiau, kas šioje istorijoje teisus, o kas ne?

I. Nukentėjusieji

Šioje istorijoje labiausiai nukentėjo “Snoro” indėlininkai, žmonės besinaudojantys šio banko mokėjimo kortelėmis, verslininkai laikantys įmonės pinigus jame. Banko veikla sustabdyta, todėl dalis šalies gyventojų ir verslų gali patirti gan didelių nepatogumų negalėdami disponuoti lėšomis saugomomis “Snore”.

“Snoro” nacionalizacija įnešė panikos į Lietuvos bankų sektorių, tačiau ta panika vargu ar pasklido tarp pačių bankininkų, kaip nors alsilieps mūsų įvaizdžiui ar stipriai paveiks akcijų biržą.

II. “Snoro” reputacija

Banko “Snoras” vadovų ambicijos per visą šio banko gyvavimo istorija buvo didelės. “Snoras” turi neįtikėtinai didelį padalinių tinklą visoje šalyje. Jis yra lengvai pasiekiamas ir patogus klientams, bankas pasižymėjo ir kur kas didesnėmis indėlių palūkanų normomis nei jo konkurentai, bei ne ką mažesniais siekiais, tarp kurių bandymas prasiskverbti į D.Britanijos rinką.

Tačiau toks veržlumas negalėjo užmaskuoti, kad banko veiklai diriguoja vos du akcininkai, kartu valdantys per 90% banko akcijų. Didesnysis jų, Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas, siejamas su Rusijos valdžia ir turi gan avantiūristiško oligarcho reputaciją.

Vyriausybės ir Lietuvos Banko paaiškinimai, kad “Snoras” galimai vykdė neteisėtus veiksmus (iš banko dingo per 1 mlrd. Lt) bei kėlė pavojų indėlininkų turto saugumui šiuo atveju atrodo kur kas realistiškesni už pačio banko vadovybės ir “Lietuvos Ryto” (kurio daugiau nei trečdalį akcijų valdo “Snoras”) bandymus “Snoro” nacionalizavimą susieti su Skandinavijos bankų nežabotu apetitu.

III. “Lietuvos Rytas”

Dienraštis “Lietuvos Rytas” pastaruoju metu praleidžia progą po progos apginti savo, kaip objektyvaus ir skaidraus leidinio reputaciją. Pastaruoju metu į skandalą po skandalo įsiveliantis laikraštis (netikras R.Valatkos pagrobimas, gan skandalingas R.Valatkos atleidimas ir t.t.) banko “Snoras” valdymą perėmus valstybei tapo dalinai valstybiniu. Trečdalis dienraščio akcijų dabar priklauso valstybei.

“Lietuvos Rytas” “Snoro” nacionalizavimo istorijoje suvaidino įdomų vaidmenį, kuris tik įtvirtino jo, kaip neskaidraus ir nepatikimo leidinio reputaciją. Laikraštis nei nusišalino nuo vieno stambiausių savo akcininkų nesekmės istorijos komentavimo, nei bandė istoriją nušviesti objektyviai. Dienraštis atvirai stojo ginti “Snoro” vadovų ir savininkų, net nedeklaravęs, kad yra viena iš suinteresuotų istorijos pusių.

Antradienį paskelbtas anoniminis straipsnis pažėrė kalnus įtarimų šalies teisėsaugos institucijoms, prezidentūrai ir Lietuvos bankui, kuriuos apkaltino bandymu sužlugdyti lietuviškus bankus. Ketvirtadienį pasirodė dar viena straipsnis teisinantis “Snoro” vadovus bei teigiantis, kad vyriausybei bei kitoms institucijoms pavyko susidoroti su neva lietuviško kapitalo banku, kuris neva kėlė grėsmę Skandinavijos bankų monopolijai šalyje.

IV. Vyriausybės ir kitų valdžios institucijų žingsniai

“Snoro” banko nacionalizavimas buvo netikėtas ir nelauktas žingsnis, kuris sukėlė nemažų problemų jo indėlininkams ir verslui besinaudojančiam banko paslaugomis. Deja, jeigu banko situacija iš tikrųjų yra tokia prasta, kaip teigiama, vargu ar institucijos galėjo delsti ilgiau. Operacijos slaptumas taip pat yra pateisinamas, kaip ir ateityje įsigaliosiantys vienokie ar kitokie apribojimai pinigų judėjimui iš nacionalizuoto “Snoro” banko.

Vyriausybė ir kitos šiuose įvykiuose dalyvavusios valstybės institucijos išlaikė komunikacijos su visuomene egzaminą ir sugebėjo operatyviai pateikti pakankamai išsamią informaciją apie vykstančius procesus. Tai suteikia vilties, kad Lietuvos valstybė žengia septynmylius žingsnius skaidrumo ir profesionalumo kryptimi.

V. Vietoj išvadų

“Snorui” įgalinus finansines operacijas indėlininkai gali suskubti atsiimti savo indėlius ir perkelti savo lėšas į kitus bankus ar kojines, todėl natūralu, kad bus taikomi tam tikri apribojimai finansinėms operacijoms. Vargu ar artimiausiu bus galima laisvai disponuoti visais “Snoro” banke laikomais pinigais, nes kol kas įsivaizduojama tik viena pinigų judėjimo kryptis – iš banko “Snoras”, kuri gali baigtis tik bankrotu. Tai turėtų didelių neigiamų pasekmių Lietuvos finansų sistemai, valstybės biudžetui ir patiems banko indėlininkams. Indėlių draudimo fonde yra sukaupta per 1,5 mlrd. Lt, tuo tarpu “Snore” yra laikoma per 4 mlrd. Lt indėlių.

Kol kas tenka laukti ir stebėti, kaip klostysis situacija. Nuostolių bus patirta, tačiau katastrofiškų padarinių Lietuvai ši istorija neturės. Galbūt ji net parodys, kad mūsų institucijos sugeba ryžtingai tvarkytis su rimtais iššūkiais.

Nepasitikėjimas partijomis ir nepilietiškumas 5

by


Lietuvos rytas” paskelbė visuomenės nuomonės apklausų duomenis apie pasitikėjimą Lietuvos valstybės ir visuomenės institucijomis. Labiausiai mano dėmesį patraukė ši žinutės dalis: partijomis pasitiki 3,5 proc., nepasitiki – 77,6 proc. apklaustųjų. Regis, nieko nuostabaus, kad partijomis visuomenė nepasitiki: jos labai uždaros, korumpuotos, neskaidrios siekiančios savų, egoistiškų tikslų. Tam tikra prasme – visiškas blogis. Tačiau ar tikrai?

Toks visuomenės nepasitikėjimas partijomis nėra gerai. Nėra gerai ne partijoms, o pačiai visuomenei. Partijoms jau kaip ir nebėra, kaip ristis žemiau. Bent jau visuomenės akyse. Tačiau rinkėjams partijos reikalingos, rinkėjams reikalingas kitoks partijų įvaizdis, nes būtent partijos demokratinėse visuomenėse yra piliečių interesų įgyvendinimo įrankiai. Partijos yra pernelyg sudėtingo organizacijos, kad užvaldyti sugebėtų keletas korumpuotų lyderių. Aišku, yra tokių partijų, kaip “Darbo partija”, “Tvarka ir teisingumas”, K.Prunskienės liaudies partija, kurios sukurtos ir sukasi aplink vieną charizmatišką lyderį ir tarnaują jo ar dar mažiau aiškiems interesams.

Yra partijų, kurios yra atviresnės ir tam tikra prasme pažeidžiamesnės eilinių narių spaudimui partijos lyderių kryptimi. Tarp tokių įvardinčiau socialdemokratus, liberalų sąjūdį, liberalų ir centro sąjungą bei konservatorius. Tačiau būtent šioms partijoms visuomenės nepasitikėjimas ir sukelia daugiausiai problemų. Anksčiau išvardintos nesisteminės (darbo, tvarkos ir teisingumo, Prunskienės) partijos maitinasi rinkėjų nepasitenkinimu, tuo tarpu tradicinės politinės jėgos (konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai) dėl to nukenčia. Būdamos pakankamai atviros, pastarosios politinės jėgos turi didžiausią potencialą palaipsniui virsti rinkėjams atskaitingomis, tvirtomis vertybėmis besivadovaujančiomis politinėmis jėgomis. Tačiau tam reikia aktyvesnio visuomenės dalyvavimo partijų veikloje. Būtent didelis nepasitikėjimas partijomis ir pakiša tam kojomis.

Piliečiai vangiai prisijungia prie partijų veiklos, net ir prisijungę jie veikiau tampa nekritiškais statistais, neretai aukojantys naujus jaunus lyderius dėl stabilumo partijos veikloje. Į partijų vadovybę renkami tie patys, patyrę funkcionieriai tikintis, kad partija pasirodys ne prasčiau nei per praėjusius rinkimus. Nauji lyderiai kelia natūralų nepasitikėjimą esamiems partijų lyderiams, o partijos narių homogeniškumas (panašios preferencijos ir eilinių narių neiniciatyvumas) ir stabilumo troškimas (beje, kuris visuomenėje yra ne mažiau įsišaknijęs) “apsaugo” partijas nuo naujų idėjų. Nekritiški statistai nekelia lyderiams reikalavimų, nereikalauja paaiškinimų, o tai, savaime suprantama, prisideda prie neskaidrumo partijose.

Visuomenė nepasitiki partijomis. Tačiau tas nepasitikėjimas kyla iš to, kad ji nesupranta kas vyksta jų viduje. Vienintelis būdas nutraukti tą mistišką nepasitikėjimo skraistę nuo partijų yra suvokti, kad tas pasitikėjimo-nepasitikėjimo žaidimas yra fikcija. Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas išnyksta tada, kai supranti, kad partijos yra interesų agregatoriai, kuriuose turėtų virti kova tarp to, kuriems interesams reikia teikti pirmenybę politikoje.


Dalyvavimas partijų veikloje ir bent minimalios pastangos prisidėti prie savo vertybių skleidimo, bendraminčių ratelių formavimosi partijos viduje padeda tavo idėjoms ir vertybėms patekti į partijos politikos viršūnėlę. Kai pasieki tai, ko tikiesi iš politikos, nepasitikėjimas partijomis pranyksta.

Tačiau tokiems pokyčiams reikia aktyvesnio piliečių dalyvavimo partijų veikloje. Tai ir yra pilietiškumas. Dalyvavimas partijų veikloje yra būtina pasitikėjimo ar bent supratimo kas vyksta politikoje sąlyga. Aišku, viską galime palikti savieigai ir toliau nesuprasti, kas ta politika bei nepasitikėti partijomis. Jūs dar turite vilčių, kad jos gali patenkinti Jūsų lūkesčius besikeisdamos iš vidinių resursų?